vė

1 vė̃ (dial.) adv. LVIV547, OG431, LD183, vẽ NdŽ, KŽ, Jsv žr. 1 vėl 1: Parvažiavo ir vė̃ važiuoja, tep ir skraido Drsk. Žinai, kaip girtas – griūva i vė̃ kelias Sml. Barkštelė[jo] kas už durų, i vė̃ nieko LKT197(KzR). Sukus apsukus i vė̃ nori valgyt Ukm. Saulė kyštelė[jo] i vė̃ nesiregis Švnč. Sėdos ir vė̃ pabučiavo mergą LzŽ. Iše[jo], prasbezdė[jo] i vė̃ valgo Dglš. Kur buvęs, kur nebuvęs vė̃ tas pats bernas atvažiuoja Švnč. Užlėkė in karštųjų ir vė̃ kaip nebūta KlbIII16(Lkm). Dabar vė̃ kada ateikit Mrj. Gaidys išlindo ir vė̃ an trobos užkopo: ir vė̃ gieda (ps.) DrskŽ.